Please update your Flash Player to view content.

Šeimos metai

Informacija




Šv. Mišių tvarka

Sekmadieniais ir šeštadieniais

10:00 val.

(pirmadienį nėra)

antradieniais - penktadieniais

17:00 val.

(žiemos laiku 10:00 val.)

Išpažinčių klausoma prieš šv. Mišias bažnyčioje.


 

Pamaldos

Pirmaisiais mėnesio

Penktadieniais meldžiamės

į Švč. Jėzaus Širdį.

Šeštadieniais meldžiamės

į Švč. Mergelę Mariją.

Švč. Sakramento adoracija

Pirmaisiais mėnesių sekmadieniais

Gegužinės  (į Švč. Mergelę Mariją)

- gegužės mėn. 17:00 val.

Birželinės (į Švč. Jėzaus Širdį)

- birželio mėn. 17:00 val.

Rožinio malda

- spalio mėn. 17:00 val.


Atlaidai

Viešpaties Apreiškimo

Švč. Mergelei Marijai

(bažnyčios titulo)

kovo 25 d.

Šv. Antano Paduviečio

 birželio 13 d.

Porciunkulės

rugpjūčio 2 d.

Šv. Pranciškaus Asyžiečio

spalio 4 d.


Raštinė dirba:

Darbo dienomis

(išskyrus pirmadienį)

nuo 9:00 val. iki 13:00 val.

Šeštadieniais

nuo 11:00 val. iki 18:00 val.

Sekmadieniais

nuo 11:00 val. iki 13:30 val.

Būtinu atveju

kreipkitės bet kuriuo metu

 

 


Kalendorius

loader

Naujienų prenumerata

Istorija

   DOTNUVOS VIENUOLYNAS 
IR  VIEŠPATIES APREIŠKIMO Švč. M.  ŠVČ. MERGELEI MARIJAI BAŽNYČIA

 

 ISTORIJOS ŠTRICHAI

     Dotn. baznycia1930mDotnuvos vardas pirmą kartą istorijos šaltiniuose minimas 1372 m., dvaras – 1542 m. (nuo 1959 m. – Akademija), kaimas – 1568 m. Dotnuvos dvaro šeimininkų pastangomis 1572, 1637 ir 1777 m. buvo pasirūpinta miestelio privilegijomis. 1572 m. privačioje teritorijoje leidžiama kurti miestelį su metinių mugių (prekymečių) ir savaitinių turgaus dienų teise (turgaus tradicija sunyko per Pirmąjį pasaulinį karą). Ilgainiui miestelis tapo parapijos centru, tikėjimo ir mokslo židiniu. Buvo svarbi įsikūrusi judėjų bendruomenė (prekybininkai ir amatininkai, nuo XVIII a. pradžios).

Dotnuvoje pirmoji medinė bažnyčia arba koplyčia pastatyta iki 1636 m. Kitą, medinę bažnyčią, 1699 - 1701 m. pastatė Mlečkai - Vladislovas Bžostovskis ir jo žmona Konstancija Mlečkaitė (Žemaičių seniūno duktė).

Šv. Jono Krikštytojo vardu vadinta iki 1753 m., tais metais pakeistas titulas (priežastys nežinomos) – Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčia.

Vienuoliai 1768 m. pastatė mūrinį vienuolyną. 1773 -pastatyti 1773-1810 m.; pradžios data – 1773 – iškalti akmenyje, esančiame vakariniame frontone, virš pagrindinių durų. Bažnyčios architektūrai būdingi vėlyvojo baroko ir ankstyvojo klasicizmo bruožai. Iš senosios bažnyčios perkelti 5 altoriai. XVIII a. antrojoje pusėje įsteigta parapinė mokykla. Nuo 1796 m. prie vienuolyno veikė triklasė mokykla, vėliau išaugusi į šešiaklasę. 1806m. veikė teologijos studijos.

XIX a. viduryje ar antroje pusėje grafas Antanas Chrapovickis ar jo sūnus Adomas turėję finansuoti naujus bažnyčios mūrinius altorius, iš esmės buvo rekonstruotas centrinis altorius, keičiamas bažnyčios interjeras.

Bernardinų vienuoliai Dotnuvoje šeimininkavo 1701-1864 m., vienuolyną planuota atkurti 1908 m. Bažnyčia apdegė 1911 m. Šv. Pranciškaus mažesniųjų brolių kapucinų ordino (OFM Cap.) vienuolynas veikė 1990-2002 m.

    Prieš įsikuriant bernardinams Dotnuvoje jau stovėjo medinė Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia. 1699 m. miestelio savininkai LDK referendorius Jonas Vladislovas Bžostovskis ir jo žmona Konstancija Mlečkaitė pasikvietė iš Vilniaus bernardinus. 1701 m. rugpjūčio 16 d. fundaciniu aktu jie skyrė pranciškonų observantų vienuolynui žemės, sodų ir daržų, suteikė privilegijų bei įsipareigojo pastatyti naują mūrinę bažnyčią. Iš pranciškonų observantų pusės vienuolių įsikūrimu rūpinosi eksprovincijolas Antanas Bykovskis, beveik tuo pat metu tvarkęs ir Troškūnų vienuolyno fundacijos reikalus. Žemaičių vyskupui Jonui Jeronimui Krišpin-Kiršenšteinui patvirtinus fundaciją, tų pačių metų rugsėjo 29 d. iš Kauno konvento atvykę trys kunigai bernardinai iškilmingai įvesdinti į bažnyčią. Iš karto jiems pavesta ir parapija. 1703 m. pradėtas statyti vienuolynas (laikinai bernardinai gyveno buvusioje klebonijoje), o naujos bažnyčios statybos, nežiūrint fundatorių įsipareigojimų, nepavyko pradėti greitai. 1727 m., parduodamas valdas Juozapui Nemirovičiui-Ščytui, fundatorių sūnus Juozapas įpareigojo naująjį savininką skirti bažnyčios statybai 24000 auksinų. Tačiau nauji mūriniai vienuolyno pastatai pradėti tik 1768 m., o mūrinė bažnyčia statyta nuo 1773 iki 1810 m. Statybas organizavo patys vienuoliai (tuomet jų nuolatos gyveno apie 20), darbus lėšomis rėmė įvairūs aukotojai, ypač Žemaičių kunigaikštystės civilinis ir karinis komisaras Simonas Gomprovskis, vyskupas K. Bžostovskis. Iš senosios bažnyčios į naują šventovę perkelti 5 altoriai.

Tik atsikėlę į Dotnuvą bernardinai ėmė skatinti pamaldumą Švč. Dievo Motinai ir platinti šv. Antano Paduviečio kultą. Manoma, kad iš Bžostovskių dvaro koplyčios į bažnyčios didįjį altorių buvo perkeltas Švč. Mergelės Marijos su kūdikiu paveikslas, XVIII a. II-oje pusėje perneštas ir į naują bažnyčią. Šv. Antano paveikslas buvo atgabentas iš Vilniaus. 1702 m. Dotnuvoje pirmą kartą iškilmingai švęsti Šv. Antano atlaidai. Nuo pirmųjų konvento veiklos metų vienuoliai dirbo sielovados darbą parapijoje, kurią sudarė miestelio ir aplinkinių kaimų gyventojai. Prie bažnyčios veikė vienuolių globojamos Šv. Pranciškaus dirželio ir Šv. Barboros brolijos. Kaip ir prie kitų bernardinų vienuolynų, Dotnuvoje buvo pradžios mokykla, atidaryta 1796 m., o XIX a. pradžioje išaugusi iki gimnazijos lygio (uždaryta 1836 m.). Būsimųjų vienuolių lavinimui XIX a. I-oje pusėje veikė gramatikos mokykla, kurioje klierikai gilino savo išsilavinimą iki teologijos studijų.

Dotnuvos bernardinai įsijungė į XIX a. politinius judėjimus: 1831 m. gvardijonas Antanas Daukša suorganizavo sukilėlių būrį ir jam vadovavo; 1864 m. už paramą sukilėliams gvardijonas Fortunatas Prokopovičius uždarytas į kalėjimą, dar keli tėvai ištremti. Tai paspartino konvento likvidavimą 1864 m. vienuoliai išskirstyti po kitus vienuolynus, bažnyčia atiteko pasaulietinei dvasininkijai. Per miestelio gaisrą 1911 m. bažnyčia degė, vėliau suremontuota.

1990 m. Dotnuvoje įsikūrė veiklą Lietuvoje atnaujinęs kapucinų ordinas ir šis konventas tapo kapucinų Lietuvos Lurdo Švč. Mergelės Marijos viceprovincijos centru. Nuo 1991 m. čia veikia kapucinų noviciatas.

Tėvo Stanislovo Dobrovolskio OFM Cap. rūpesčiu erdvūs vienuolyno pastatai vėl prisipildo gyvybės koridorius puošia daugybė išsaugotų nuo sunykimo žvakidžių, skulptūrėlės, paveikslai, kukliai įrengtos celės laukia užklystančio keleivio ar maldininko, keliuose didesniuose kambariuose iki lubų kyla knygų pilnos lentynos, dar keliose salėse saugoma įspūdinga liturginių rūbų kolekcija. Mažiausiai laiko pakeista išliko baroko ir ankstyvojo klasicizmo bruožus jungianti bažnyčia (vėlesnių rekonstrukcijų metu pakeista tik Didžiojo altoriaus vieta - jis atitrauktas arčiau galinės presbiterijos sienos, panaikinant vienuolių chorą). Šviesią jos erdvę užpildo prie piliorių priglausti klasicistinių formų altoriai. Išlikę autentiški jų paveikslai atspindi pranciškonišką ikonografiją: šv. Pranciškus gaunantis stigmas, šv. Pranciškaus ekstazė, šv. Pranciškus gauna Porciunkulės atlaidus, Šventoji šeima, Švč. Mergelė Marija su kūdikiu. Iš dviejų išlikusių šv. Antano paveikslų vienas greičiausiai yra tas pats, kurį XVIII a. pradžioje iš Vilniaus atsivežė bernardinai. Didžiajame altoriuje abipus titulinio Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai paveikslo stovi didžiųjų pranciškonų šventųjų skulptūros, o už šio altoriaus pakabinta medinė Nukryžiuotojo skulptūra, matyt, išlikusi dar iš pirmosios bernardinų bažnyčios.

ŽEMĖLAPYJE

 XVIII a. viduryje ar antroje pusėje buvo išspausdintas Lietuvos provincijos pranciškonų observantų (bernardinų) ordino vienuolynų žemėlapis. Tarp pavaizduotų bažnyčių siluetų yra ir Dotnuvos sakralinis pastatas, pateikta glaustų žinių apie bažnyčios titulą, statybų mecenatą ir pastatymo metus. Manytina, kad tai autentiškas medinės bažnyčios vaizdas. Beje, tai ir pirmasis Dotnuvos paminėjimas žemėlapiuose.

1753 M. ATVIRUKAS

Medinė bažnyčia pašventinta Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai titulu 1753 metais. Tai paliudija spalvotas, ranka pieštas pergamento atvirukas su įrašu (yra bažnyčios archyve). Piešinys primena pirmąją Jėzaus kančių sceną (Piloto teisme).

ŠVENTORIUS

Aplink medinę bažnyčią šventoriuje nuo seno buvo kapinės, kurių dalis buvo sunaikinta, statant mūrinius maldos namus 1773-1810 m. Šventoriuje parapijiečius baigta laidoti apie 1804 m. Šventoriuje palaidoti kunigai Pranciškus Zaukevičius (1800-1826), Ipolitas Baronas (mirė 1912 m.), Jonas Zorys (1864-1917), Benediktas Laukšas (1870-1943), vienuolis kapucinas Rokas Macelis (1902-1994, į Dotnuvą atvyko 1991 m. liepos mėn.). Yra jubiliejinis ketaus paminklas ant akmens postamento (1901 m.), dvi ąžuolinės skulptūros (1987, 1988 m.). Šventorius aptvertas akmens ir plytų tvora 1887 m. (klebono Ignacijaus Gutausko rūpesčiu), sutaisyta 1992 m.

CENTRINIS ALTORIUS

Bažnyčios titulą atspindi centriniame altoriuje virš tabernakulio esantis paveikslas ,,Viešpaties apreiškimas Švč. Mergelei Marijai“. XIX a. tapytame paveiksle vaizduojama priešais altorėlį klūpanti besimeldžianti Mergelė Marija. Arkangelas Gabrielius, vykdydamas Dievo pasiuntinio misiją, pasirodo su lelija rankoje ir apreiškia Dievo valią, kad Mergelė Marija tapsianti Kristaus – pasaulio Išganytojo – Motina.

Tarp kolonų yra dvi gipsinės – šv. Pranciškaus ir šv. Antano – statulos. Frizo šonuose yra bažnyčios ir altoriaus fundatorių herbai: kairėje pusėje – Chrapovickių (dvi simetriškos stilizuotos lelijos). Virš frizo kabo paveikslas ,,Paskutinė vakarienė”, altoriaus viršūnėje šalia Nukryžiuotojo – medinės šv. Jono Krikštytojo ir Švč. Motinos skulptūros (galbūt išlikusios iš medinės Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios).

Už altoriaus buvo įrengtas vienuolių choras, dar 1871 m. minimas altorėlis su šv. Antano paveikslu paauksuotuose rėmuose. Tikriausiai šis paveikslas dabar kabo po choru, prieangyje.

Per vėlesnes rekonstrukcijas didžiojo altoriaus vieta pakeista – jis atitrauktas arčiau galinės presbiterijos sienos, panaikintas vienuolių choras. Klasicistinis altorius sukurtas XIX a. pradžioje.

Už altoriaus pakabintas medinis kryžius su Nukryžiuotojo skulptūra (tikriausiai išlikę iš bernardinų bažnyčios).

1936 m. Malvinos Petkevičienės lėšomis įrengtas ir vyskupo Teofilio Matulionio pašventintas mūrinis Altoriaus stalas (iki tol buvo medinis). Altorius pertvarkytas 1990 ir 1993 m. Tabernakulyje laikoma monstrancija, pagaminta 1821 m.

PRESBITERIJA

Du seni bernardinų suolai 1990 m. atkelti į presbiteriją. Respublikinės reikšmės XVIII a. dailės paminklas (barokas) – paveikslas ,,Danieliaus teismas“ (Danielius – pranašas, apkaltintas karaliaus įsakymo nepaisymu). Rėmų kampai ornamentuoti lelijomis (Chrapovickių herbo detalės).

ZAKRISTIJA

Pietinėje presbiterijos pusėje yra dviejų dalių zakristija (dar vadinta iždine). Paveikslas ,,Mergelė Marija su Kūdikiu“ (arba paveikslas ,,Marija Karalienė“, esantis Šv. Antano altoriuje). Manoma, kad iš XVII a. 

 

Bžostovskių koplyčios buvo XVIII a. pradžioje perkeltas į bažnyčios centrinį altorių, vėliau perneštas ir į mūrinę bažnyčią. Per visą zakristijos platumą stovi komoda, ant jos – spintelės (minima 1890 m. inventoriuje). Praustuvė (1890 m.

), pultas meldimuisi (1890 m.).

Pagal 1701 m. sutartį už bažnyčios ir vienuolyno fundatorius, jų tėvus ir gimines kas savaitę reguliariai turėjo būti aukojamos šv. Mišios. Apie tai zakristijoje primena 1797 m. įrengta speciali atminimo lenta (atnaujinant įrašus 2001-2002 m., privelta klaidų).

Iš medžio išdrožtos atskiros penkios figūros (sėdinčios Švč. Mergelės Marijos, stovinčių Trijų Karalių ir lopšio su Kūdikėliu) sudaro Kalėdų prakartėlės kompoziciją. Tai vienas pirmųjų dailininko Rimo Idzelio darbų, Tėvo Stanislovo atvežtas iš Paberžės 1991 m. ir Dotnuvai paliktas išvykstant. Kristaus gimimo ir Trijų Karalių pasveikinimo sceną Tėvas Stanislovas kukliai įrengdavo prieš Kalėdas ant Šv. Pranciškaus altoriaus.

Zakristijoje yra Stasio Petrausko (Panevėžys) paveikslų, tapytų šventųjų temomis, imituojamas primityvizmas (atvežta iš Paberžės).

ŠONINIAI ALTORIAI

Yra šeši šoniniai klasicizmo stiliaus altoriai, 1860 m. inventoriuose pažymima, kad visi altoriai yra mūriniai. Bažnyčioje pastebimas dėmesys Švč. M. Marijai, šv. Pranciškui Asyžiečiui ir šv. Antanui Paduviečiui.

Visi altorių paveikslai tapyti aliejumi drobėje. Dažniausiai autoriai nežinomi.

1999 m. balandžio mėn. keturiuose šoniniuose altoriuose, esančiuose prie kolonų, pastatytos medinės skulptūros – altorėliai, sukurti Paberžės tautodailininko Genriko Galvanausko. Rymo Rūpintojėlis (Švč. Trejybės altorius), Sopulingoji (Nukryžiuotojo altorius), artojų globėjas šv. Izidorius (Šv. Antano altorius) ir šv. Rokas (Šv. Barboros altorius). Pinigus paaukojo J. E. Kardinolas Vincentas Sladkevičius (Santarvės premijos dalis) ir parapijiečiai, tarsi įamžintas bičiulių – Kardinolo ir Tėvo Stanislovo – kunigavimo penkiasdešimtmetis. G.Galvanausko drožti angelai yra virš Švč. Trejybės ir Nukryžiuotojo altorių, šalia Šv. Pranciškaus altoriaus yra menininko sukurti kryžius ir žvakidės.

Naujus altorių užtiesalus (trijų spalvų egzempliorius) ir keturias bažnytines vėliavas (šios yra priebažnytyje) išaudė 1994 m. dotnuvė audėja Pranciška Martišienė su vyru, parapijos moterimis.

ŠV. ONOS ALTORIUS

Dešinėje centrinio altoriaus pusėje yra Šv. Onos altorius. Šv. Onos – Švč. Mergelės Marijos motinos, moterų, našlių, jūrininkų, kalnakasių ir įvairių amatininkų globėjos – kultą plėtė bernardinai. Šv. Onos atlaidai liepos 26 d. švenčiami ir Dotnuvoje. Paveikslas (respublikinės reikšmės dailės paminklas) vaizduoja Šventąją šeimą. Paveiksle yra 1877 m. įrašas, tačiau manoma, kad tapytas XVII a. antroje pusėje, dailininkas Carolus Andersoni.

Virš altoriaus yra skulptūrinis gipso bareljefas ,,Nekaltai pradėtoji“. Marijos figūrą aplink ovalu gaubia dvylikos šešiakampių žvaigždžių nimbas. Prie altoriaus 1990 m. atkelta krikštykla, 2000 m. restauravo tautodailininkas G. Galvanauskas.

ŠV. ANTANO PADUVIEČIO ALTORIUS

Šv. Antanas Paduvietis (1195-1231) – vienas populiariausių šventųjų, pranciškonas, tapęs šv. Pranciškaus mokiniu ir pasekėju. Šv. Antanas – moterų ir sužadėtinių globėjas, saugantis nuo ligų, į jį kreipiamasi ką no

rs pametus ar kam nors dingus. Nuo 1702 m. birželio 13 d. Dotnuvos bažnyčioje minimi Šv. Antano atlaidai. Antrame altoriaus tarpsnyje yra paveikslas ,,Šv. Antanas“ su 1877 metų įrašu. Paveikslas primena legendą, kad besimelsdamas šv. Antanas regėjime matęs Kūdikėlį Jėzų. Keturiuose rėmų kampuose yra po vieną širdies formos sidabrinį votą. Altoriaus trečiame tarpsnyje yra paveikslas ,,Marija Karalienė“, XIX a. pradžia (?). Madonos ir Kūdikio galvos apvainikuotos karūnomis (dangaus karaliai), šios yra dengtos itin iškiliu, masyvių formų ažūriniu metalo apkaustu, jis papuoštas augaliniais o

rnamentais. Kompoziciją viršuje vainikuoja žvaigždžių vainikas. Prie kolonos yra sakykla, ji 1860 m. jau mūrinė.

NUKRYŽIUOTOJO ALTORIUS

Altoriaus antrame tarpsnyje kabo paprastas, be pagražinimų medinis Krucifiksas – kryžius su Nukryžiuotojo figūra. Yra pritvirtinti votai. Trečiame tarpsnyje yra XIX a. paveikslas ,,Šv. Elena“. Šv. Elena – Šventojo Kryžiaus atradėja.

ŠV. PRANCIŠKAUS ALTORIUS

Kairėje centrinio altoriaus pusėje yra Šv. Pranciškaus altorius. Šv. Pranciškus Asyžietis – pranciškonų (mažesniųjų brolių) ordino įkūrėjas (1209 m.).

Drobėje aliejumi XIX a. tapytas paveikslas ,,Šv. Pranciškus gauna Porciunkulės atlaidus“, yra 1876 m. įrašas. Altoriaus viršuje yra skulptūrinis bareljefas ,,Šv. Pranciškaus stigmatizacija“.

ŠV. BARBOROS ALTORIUS

Šv. Barbora laikyta laimingos mirties užtarėja tų, kurie miršta nespėję priimti Švč. Sakramento; saugotoja nuo žaibo, ugnies ir staigios mirties; kalnakasių, sielininkų ir artileristų globėja; kaime laikyta ir avelių globėja. Dotnuvos bažnyčioje gruodžio 4 d. būdavo Šv. Barboros atlaidai. Antrame altoriaus tarpsnyje yra XIX a. pradžioje tapytas paveikslas ,,Šventoji Barbora”.

ŠVČ. TREJYBĖS ALTORIUS

1995 m. Tėvo Stanislovo valia iš altoriaus išimtas ,,Švenčiausiosios Trejybės“ paveikslas, kurį 1843 m. nutapė ir Dotnuvos bažnyčiai padovanojo Kėdainių grafas Adolfas Čapskis

(1819-1883) (Dotnuvoje grafas 1847 m. susituokė; Kėdainių dvaras buvo Dotnuvos parapijos dalis). Paveikslas buvo perkeltas prie vargonų, dabar restauruojamas. Altoriuje pakabinta Kauno dailininko tapyta reprodukcija pagal ispanų ir italų dailininko Chuzepės (Jusepe) de Riberos (1591-1652) paveikslą ,,Švenčiausioji Trejybė“ (1635 m., barokas). Trečiame tarpsnyje buvo paveikslas ,,Jėzaus širdis“ (1931 m. inventorius), 1991 m. įkeltas paveikslas ,,Porciunkulė“.

 PROCESINIAI ALTORĖLIAI

Du mediniai nešiojamieji procesijų altorėliai (portatiliai) yra prie pirmųjų kolonų nuo centrinių durų. Altorėlis su šv. Antano ir šv. Pranciškaus paveikslais – 1758 m., respublikinės reikšmės dailės paminklas, baroko stilius. Altorėlis su šv. Onos ir Švč. M. Marijos paveikslais, XIX a., dailės paminklas. Abiejų altorėlių medieną restauravo G. Galvanauskas.

  • DSC_1911
  • DSC_1917
  • DSC_1916
  • DSC_1923
RELIKVIJORIAI

Šešiuose šoninių navų altoriuose yra įguldyti vienodo dydžio stačiakampiai marmuriniai relikvijoriai (specialiame katalikų liturginiame reikmenyje laikomos šventųjų relikvijos), ant jų yra XX a. ketvirto dešimtmečio įrašai pieštuku. Dar vienas relikvijorius 1936 m. įdėtas į centrinį altorių ir užmūrytas.

Bažnyčioje saugomi du relikvijoriai, kurie yra išlikę iš nešiojamųjų altorėlių. Nevienodo dydžio stačiakampėse medžio plokštėse įguldyta po šlifuoto granito stačiakampį akmenį. Mažesnio relikvijoriaus (jis išdraskytas) apatinės dalies medžio plokštėje yra 1767 (vyskupas Feliksas Taujanskis), 1779, 1802 (vysk. Juozapas Arnulfas Giedraitis), 1820 (vysk. Simonas Mykolas Giedraitis), 1855 (vysk. Motiejus Kazimieras Valančius) ir 

1890 m. (vysk. Mečislovas Leonardas Paliulionis)įrašai ranka – vizitacijų aktai. Didesniame relikvijoriuje yra 1849 (vysk. Vaclovas Kazimieras Žilinskis) ir 1890 m. (vysk. M. L. Paliulionis) pašventinimų įrašai.

GOLGOTOS KELIAS

Kristaus kančių kelio stotys – 14 paveikslų, tapyta aliejiniais dažais, būdingi klasicizmo stiliaus bruožai. Medinių rėmų kampuose įkomponuotos stilizuotos lelijos – pagrindinis mecenatų Chrapovickių herbo simbolis. Paveikslai minimi 1846 m. inventoriuose. Į šonines navas perkelti 1990 m.

PAGRINDINĖ NAVA

Yra dvi klausyklos. 1886 m. buvo aštuonios, 1903 m. – trylika, 1948 m. – dešimt klausyklų. Dalis suolų (mažesnieji, priekyje) atgabenta iš buvusios Akademijos Šv. Pauliaus bažnyčios.

PRIEANGIS

Prieangyje (priebažnytyje), po choru, stovi Švč. M. Marijos statula, kuri kartu su Jėzaus širdies statula iki 1991 m. vidurio buvo šoninėse presbiterijos sienose.

Kabo paveiksla

s ,,Šv. Antanas“, 1702 m. atgabentas iš Vilniaus. Paveikslo reverso viduryje yra įrašas: ,,Pinxit A, 1702, Wiłnæ“. Tikriausiai vienuoliai specialiai užsakė paveikslą Dotnuvos bažnyčiai (tais pa

čiais metais parapijoje pradėti švęsti Šv. Antano atlaidai). Ties choro laiptais yra paveikslas ,,Apvaizda” (1857 m.). XIX a. (?) tapytas paveikslas ,,Šv. Barbora“ kabo prie centrinių durų, dešinėje pusėje (galbūt iš medinės bažnyčios altoriaus).

Pavogtas paveikslas ,,Šv. Bonaventūras“ (teologas Bonaventūras – šv. Pranciškaus biografijos autorius). ,,Šv. Dominykas“ (šv. Dominykas – dominikonų ordino įkūrėjas), ,,Zuzanos teismas“. Vargonų baliustradoje yra medžio drožinių: Apvaizdos akį sukūrė ir angelų figūras restauravo G. Galvanauskas 1998 m.

CHORAS

Ant piliastrų virš prieangio įrengtas choras.Aristavėlės koplyčios altoriaus liekanos (buvo be paveikslo) atkeltos 1997 m. Vargonus pastatė 1827 m. Vilniaus bernardinas vienuolis Modestas Miknevičius (apie tai liudijo įrašas, įklijuotas į oro skirstymo dėžę). Fasadui būdingi klasicizmo stiliaus bruožai. Šiek tiek pertvarkyti XX a. pradžioje, 1943 m. išvalė ir sutvarkė Adolfas Karaška, 1992-1995 m. restauravo UAB Vilniaus vargonų dirbtuvės (vadovas Rimantas Gaučas). Dotnuvos vargonais muziką įrašė Vilniaus Arkikatedros Bazilikos vargonininkas, Vilniaus vargonų dirbtuvės intonuotojas Bernardas Vasiliauskas, išleista kompaktinė plokštelė (CD).Šalia vargonų nuo 1950 m. stovi fisharmonija (,,Hinkel“ firma), atkelta iš buvusios Akademijos Šv. Pauliaus bažnyčios.

VARPAI

Bokštas nuo vienuolyno pusės atlieka ir varpinės funkciją. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, 1914 m. išvežti iš bokštų trys varpai. Dabar viename bokšto tarpsnyje (tuoj virš stogo) kabo du varpai. 1933 m. naują varpą finansavo parapijietis Kazimieras Petkevičius, varpas pašventintas Šv. Kazimiero vardu (kabo nuo miestelio gatvės pusės). Įrašas: ŠV. KAZIMIERAS / KAZIMIERO PETKEVIČIAUS AUKA / DOTNUVA 1933 M.

Antras varpas, parapijiečių aukomis nupirktas ir taip pat 1933 m. pašventintas, yra vadinamas Šv. Antano vardu (kabo nuo kapinių pusės). Įrašas: ŠV. ANTANAS / GYVUOSIUS KVIEČIU PRIE MALDOS / O MIRUSIEMS SKELBIU RAMYBĘ / KAZĖS ŠULUKIENĖS IR PARAPIJIEČIŲ AUKOMIS ĮTAISYTAS / DOTNUVA 1933 M. Šv. Antano varpas 1941 m. buvo paslėptas, į bokštą vėl įkeltas 1991 m.

RŪSIAI

Dotnuvių pasakojimuose populiarus motyvas apie bažnyčios požemius ir tunelius, apie rūsyje palaidotus vienuolius. Tačiau mirimo metrikų knygose nerasta nė vieno paliudijimo, kad bažnyčios rūsiuose būtų palaidoti vienuoliai. 1990 m. buvo išvalyti rūsiai, esantys po centriniu altoriumi. Rasta apie 30 žmonių kaukolių ir įvairių kaulų. Palaikai perlaidoti naujai įrengtoje kriptoje, jos sienoje yra įtvirtintos dvi memorialinės plokštės, skirtos Valerijonui Kerbedžiui (1760-1820) ir Juozapui Siručiui (1788-1841). Naujoje kriptoje paliktas plyšys, pro kurį įdedami rasti šventoriuje kaulai. Dvi masyvios užmūrytos kriptos netikrintos. Rūsyje, esančiame po centriniu altoriumi, yra mūro dalis ir buvusių medinių maldos namų pusapskritė absida, kuria užsibaigė presbiterija. Čia yra XV-XVIII a. viduriui būdingų molinių plytų su braukomis.

PALAIDOJIMAI

Mirimo metrikų 1764-1837 m. knygose yra įrašų (rasta 19), kad bažnyčios (tiek medinės, tiek mūrinės) rūsiuose, katakombose, kriptose, po centriniu altoriumi, bažnyčios skliautais ir mūrais kartais irgi buvo laidojami žmonės. Pamatuose 1956 m. užmūryta laidojimui skirtų 16 nišų.2000 m. remontuojant pagrindinio įėjimo į bažnyčią laiptus, po jais rastos dvi vienodo dydžio raudonų plytų kriptos su dviejų žmonių palaikais ir sudūlėjusių karstų liekanos. Čia palaidotas Upytės pavieto valdytojas (,,gorodnyčius“) Valerijonas Kerbedis (mirė 1820 m., 60 metų amžiaus) ir jo žmona Marcijancela Kerbedienė – Šemetaitė (mirė 1808 m.). Palaikai perlaidoti 2001 m.

VIENUOLYNO PASTATAI

Šiauriau nuo bažnyčios yra išlikę du stačiakampiai mūriniai buvusio vienuolyno pastatai, jų galiniai fasadai yra dekoratyvūs. Mūrinis vienuolynas pastatytas 1768 m. buvusios klebonijos vietoje. Buvo keturių korpusų, dviejų aukštų, su nedideliu kvadratiniu kiemeliu. Šiaurinis fligelis išgriautas tikriausiai per Pirmąjį pasaulinį karą, nuo bažnyčios pusės – 1990 m.

Vidiniame korpusų kiemelyje, šiaurinio fligelio restauruoto rūsio fragmente, XX a. paskutinio dešimtmečio pradžioje originaliai įrengtas šulinys ir malkinė.

Išlikę mūriniai XVIII-XIX a. statiniai, suremontuoti po 1990 m.: ledainė (XIX a. vid., dabar – malkinė), pirtis (tikriausiai buvo ir rūkykla), svirnas (dar 1904 m. buvo dviaukštis; vienuoliai bernardinai buvo įrengę kalvę, rūsius daržovėms, anglių sandėlį, batsiuvių kambarį, vieną klasę, gyvenamąsias patalpas; dabar – sandėliai, garažas), daržinė – ratinė Dotnuvėlės pakrantėje (buvo dviaukštis pastatas, XX a. tarpukario metais – jau vienaaukštis; dar vadinta palivarkiniu namu, bernardinai buvo įrengę stalių dirbtuves, kepyklą, tarnų kambarius, sandėlius, iki 1832 m. buvo keturios klasės; po vienu stogu šiaurės kryptimi 1830 m. buvo ratinė, arklidė, karvidė, bravoras, malkinė, pirtis).

Rytinio korpuso patalpoje esti arnotų – liturginių drabužių – ekspozicija. Tai Tėvo Stanislovo kolekcijos dalis, atvežta iš Paberžės. Koridoriuje, prie salės, kabo Osvaldo Juškos (Panevėžys) paveikslas (atgabentas iš Paberžės).

VIENUOLYNO MOKYKLA

Dvarininkai Bžostovskiai, 1701 m. sudarydami sutartį su bernardinais dėl vienuolyno, pageidavo, kad vienuolynas būtų mokslo bei švietimo židinys.

1796 m. atidaryta vienuolyno išlaikoma triklasė mokykla, mokytojai buvo patys vienuoliai, mokė pagal Vilniaus universiteto parengtas programas; mokykla vėliau išaugo į penkių klasių (šešių mokslo metų) pavieto mokyklą (prilygo gimnazijai), uždaryta 1836 m. Su pertraukomis, keisdama statusą ir priklausomybę, mokykla veikė ir toliau. Pirmoje XIX a. pusėje veikė gramatikos mokykla klierikams.

Mokėsi Mikalojus Katkus (1852 -1944), memuarų knygoje ,,Balanos gadynė“ aprašęs ir mokslo metus Dotnuvoje. Mokyklos auklėtiniai neretai papildydavo vienuolių ir kunigų eiles. Žymesni auklėtiniai kunigai: vienas pirmųjų lietuviškų dainų skelbėjas, vertėjas, publicistas, visuomenininkas Emerikas Stanevičius (1802 – prieš 1866), literatūros mokslininkas Antanas Kitkevičius (1805-1857), poetas Anupras Jasevičius (1805-1884), religinių raštų rengėjas Juozapas Tamulevičius (1814-1890), kalbininkas, tautosakininkas Jonas Juška (1815-1886), kalbininkas, būsimasis vyskupas Aleksandras Beresnevičius (1823-1902), tautosakininkas, kalbininkas Mykolas Miežinis (1827-1888).

ARCHYVAI

Dotnuvos bažnyčios ir buvusių bernardinų bei kapucinų vienuolynų archyve saugomos registracijos knygos – krikšto, užsakų, santuokos, mirimo metrikos, kurios ranka rašytos lotynų, lenkų, lietuvių, rusų ir vokiečių kalbomis. Seniausios metrikų knygos yra krikšto bei jungtuvių, įrištos į vieną knygą – nuo 1693 metų. Mirties metrikos išlikusios nuo XVIII a. vidurio. Esti 1886, 1890, 1903, 1904, 1917, 1931 ir 1948 m. bažnyčios inventoriaus aprašai.

Archyvas tvarkomas nuo 1994 m., dalis metrikų iš naujo įrišta Vilniuje. Remontuojant bažnyčios stogą, 1998 m. palėpėse rasta paslėptų taurių ir archyvo knygų.

BIBLIOTEKA

Po 1863 metų sukilimo uždarius bernardinų vienuolyną, biblioteka išsklaidyta, dalis knygų pateko į Vilniaus viešąją biblioteką. XX a. pabaigoje Dotnuvoje buvo išlikę trys psalmynai (vienoje 1743 m. knygoje yra 1773 m. įrašas ranka, minima Dotnuva), juos restauravo Dailės muziejuje, 2002 m. išvežti į Paberžę. Tėvo Stanislovo pastangomis biblioteka sukaupta iš įvairių fondų, bibliotekų bei asmenų.

DOTNUVOS KAPINĖS

Dotnuvos miestelyje parapijos kapinės už miestelio įkurtos 1797 m. tikriausiai tėvų bernardinų kapinaitėse, kuriose negausiai buvo laidojama 1764-1774 m.

Dar 1931 m. kapinėse stovėjo medinės aštuoniakampės koplyčios liekanos. Galbūt sakralinis pastatas buvo suręstas XIX a. ketvirto dešimtmečio viduryje. Yra žinoma, kad 1836-1838 m. koplyčioje buvo palaidoti keli šventikai. Laidota ir prie koplyčios. Joje buvo įrengtas altorius, kabėjo šv. Florijono paveikslas, vėliau perkeltas į bažnyčią (restauruotas dingo po 1991 m.).

Tikėtina, kad kapinėse yra išlikusi Dotnuvos grafų Chrapovickių mauzoliejinė koplyčia.

Kęstučio Stanislovo Tamašausko iniciatyva 1990 m. pastatytas paminklas „Prisikėlimo” apygardos Maironio rinktinės partizanams. Akmenyje iškaltos pavardės žuvusiųjų, kurie pokaryje ginklu gynė valstybingumą.

KAI KURIE KUNIGAI

Vienuolis Simonas Grosas (apie 1772-1835) – vadovėlio ,,Kalbriedos liežuvio žemaitiško” (rankraštis) autorius – gyveno 1802-1814 m. (su pertraukomis) Dotnuvos vienuolyne, buvo vokiečių kalbos mokytojas.

Vienuolis, poetas Fabijonas Barkauskas (apie 1781-1855), S. Groso bičiulis.

Bernardinų vienuolyno gvardijonas (vadovas), mokytojas Antanas Daukša (Dotnuvoje nuo 1818 m.), buvęs Napoleono armijos kareivis, vadovavo 1831 m. sukilėlių būriui.

Iš Dotnuvos liaudies dainas Simonui Daukantui XIX a. viduryje siuntė vienuolis Juozapas Dargevičius.

Religinių raštų rengėjas, vertėjas Kazimieras Vizgirda (1788-1861) gyveno vienuolyne apie 1849-1853 m.

Dalis vienuolių buvo susiję su 1863 m. sukilimu, dėl to buvo 1864 m. uždarytas Dotnuvos bernardinų vienuolynas. Gvardijonas, mokytojas Fortunatas Prokopavičius (Dotnuvoje nuo 1820 m.; mirė 1870 m. Sibire) ir kunigai – Juozapas Kovaliauskis, Jurgis Reichenbachas ir N. Svolkenas – ištremti į Sibirą.

XIX a. antroje pusėje Dotnuvos parapijos lietuvintojas, vikaras, poetas, publicistas, vadovėlių autorius kun. Peliksas Sereika (1844-1913).

1894 m. sausio mėn. – 1898 m. liepos mėn. Dotnuvoje vikaras buvo publicistas, prozininkas kun. Pranciškus Vasiliauskas (1871-1955), antroje gyvenimo pusėje parašė ir Amerikoje 1949 m. Meškuičio slapyvardžiu išspausdino autobiografinę knygą ,,Kunigas Mykolas”, joje gausiai vietos skirta Dotnuvai, apylinkėms.

Publicistas kun. Juozas Dabužis (1878-XX a.).

Vikaras kun. Mykolas Buožius (1911-1991) – pokario kovų dalyvis ir tremtinys.

Dotnuvos klebonas kun. Liudvikas Mažonavičius (1919-1983), monsinjoras.

Kunigas Pranas Matulaitis Dotnuvoje tarnavo 14 metų, išvyko 1990 m. liepos mėn. (mirė 1992 m.).

Kapucinų vienuolynui ir Dotnuvos parapijai 1990 m. birželio 15 d. – 2002 m. kovo 28 d. vadovavo Tėvas Stanislovas OFM (Cap.) –Algirdas Mykolas Dobrovolskis (1918-2005), žymus pamokslininkas, moralinis visuomenės autoritetas, kultūros žmogus, aktyvus laikmečio liudytojas. Pakrikštytas Dotnuvos bažnyčioje. Suremontavo Dotnuvos bažnyčią, naujam gyvenimui prikėlė vienuolyno ansamblį.

sideBar